Jaustukas – Smetona.lt

turinys

DEF Raiškiųjų žodžių, tiesiogiai ir ekspresyviai reiškiančių jausmus ar valios aktus, poklasis.

SIN interjekcija (lot. interiectio); jausmažodis

Kategorinė reikšmė

Jaustukų (kaip ir ištiktukų) savitumas pirmiausia paaiškėja, palyginus su savarankiškomis kalbos dalimis, reiškiančiomis daiktų ir jų ypatybių pavadinimus. Pvz., leksema tvartas pavadina (ir reiškia) statinį, skirtą gyvuliams laikyti, o ką pavadina ar reiškia garsų samplaikos oi! ach! och! ak! mmm, brr, fui! Tai garsai, sąmoningai vartojami ar nevalingai išsprūstantys esant tam tikriems jausmams – išsigandus, susijaudinus, džiaugiantis, jaučiant pyktį, dėkingumą, gailestį, apgailestavimą, sveikinant ir pan. Iš esmės jie yra ant žodžio ir ne žodžio ribos, nes ne kiekvieną žmogaus emocingąjį šūksnį galima pavadinti žodžiu, nors jie kartais ir labai panašūs į vardus – labas, sudie. Pirminiai emocijų ženklai kartais net sunkiai užrašomi.

Galima kelti klausimą, ar raiškieji žodžiai (jaustukai su ištiktukais) apskritai yra žodžiai? Prisiminkime semantinį trikampį, kurį sudaro: žymiklis (signifikantas), žyminys (signifikatas) ir referentas (denotatas). Šešių raidžių derinys „tvartas“ yra žymiklis, kurio žyminys yra „pastatas, skirtas gyvuliams laikyti“, o referentas – esamų ir įsivaizduojamų tvartų visuma. Svarbiausia, kad tiesioginio ryšio tarp daikto (referento) ir jo pavadinimo (žymiklio) nėra – tarp jų stovi tam tikra abstrakti ir apibendrinta idėja (žyminys), kuri kalbos sraute būtent dėl savo abstraktumo, apibendrinimo laipsnio nelabi tinka bendrauti – kalba turi taikyti tam tikras strategijas, kuriomis siekiama susieti konkretų kalbamą daiktą (ar jo ypatybę) su jį pavadinančiu žodžiu. Tokia tarpine struktūra pasižymi būtent dvipusiai kalbos ženklai, kurie tuo ir skiriasi nuo įprastųjų ženklų sistemų.

Tai va, grįžtant prie jaustuko, matome, kad garsinė išraiška yra (nors tai ir ne pavadinimas) ir ji tiesiogiai susijusi jausmų raiška – išeina, kad ženklas ne dvipusis, vadinasi, gal ir ne kalbos. Vis dėlto, nesant galutinio aiškumo, kas apskritai yra žodis ir manant, kad ne kiekvienas žmogaus ištariamas ar nevalingas garsas yra žodis, jaustukų ir ištiktukų atveju reikėtų vertinti, kaip tie garsai yra įkomponuoti į kalbos srautą. Jei tai pasakymo dalis, turinti aiškius bent jau formalius žodžio nuo žodžio atskyrimo požymius (kalbos sraute – tonas, rašte – tarpeliai, riekia juos laikyti žodžiais. Taip, nelabai dvipusiai kalbos ženklai, jie neskaidūs, nekaitomi, vartojami priklausomai nuo nuotaikos, kuri lemia tiek viso sakinio intonaciją, tiek paties jaustuko reikšmę.

Palyginti nedidelė žmogaus nuotaikų įvairovė (o ir jaustukų palyginti nedaug) lemia tai, kad tie patys garsai ar kelių garsų deriniai yra tinkami skirtingoms nuotaikoms reikšti: Ak, velnie tu! Ak, mieloji katyte! Ak, koks džiugus pavasaris! Lygiai taip pat skirtingi jaustukai gali reikšti tą patį jausmą: a) a, e, ė – nuolaida, nusivylimas; b) ai, oi, vai – grasinimas; c) ai, och, o, ot – pasigėrėjimas, pasididžiavimas.

žmonių nuotaikos būna valingos ir nevalingos. Tai lemia dar vieną jaustukų skirtybę: 1) nevalingų jausmų ženklai – skausmas, baimė, netikėtas džiaugsmas, liūdna žinia; 2) sąmoningų jausmų ženklai – dėkingumas, pyktis, plūdimasis, sveikinimas(is). Pastarieji neretai painiojami su daiktų ar ypatybių pavadinimais, nelabai gilinantis į tai, kad jaustukai ne pavadina, o tiesiogiai išreiškia jausmą: jausmo pavadinimas „dėkingumas“ – jausmo tiesioginė išraiška „ačiū, dėkui“; jausmo pavadinimas „gero linkėjimas“ – jausmo tiesioginė išraiška „labas, labukas, sveiki, laba diena, labas vakaras, sudie“; jausmo pavadinimas „džiaugsmas“ – jausmo tiesioginė išraiška „valio“.

Jaustukai sakinio dalimis neina. Ir tai savaime suprantama, kai turime galvoje nevalingų jausmų raiška: Ai, vos nenugriuvau. Valingų jausmų raiškos jaustukai irgi neina sakinio dalimis (juk tai nevisaverčiai kalbos ženklai) net būdami forma labai panašūs į savarankiškas kalbos dalis:

Valio! Pagaliau atostogos!
Laba diena, kaip gyvena jūsų močiutė?
Ačiū jums už viską.

Kita vertus, kai kurie jaustukai nesunkiai keičiami savarankiškomis kalbos dalimis (jausmo raiškia keičiama jausmo pavadinimu):

Ačiū/dėkui/dėkoju tau už viską.
Valio/džiugu/džiaugiuosi, mes laimėjome!

Matome, kad šiuose sakiniuose jaustukas ir veiksmažodis ar būdvardis gali vienas kitą pakeisti, kaip ir gali eiti vienas greta kito. Ar tokiose pozicijose jaustukas netampa sakinio dalimi – pasakyti sunku, bet viena aišku – veiksmažodžiu ar būdvardžiu jis tikrai netampa (dėl jausmo reiškimo, o ne įvardijimo).

Jaustukų skyriai ir tipai

Pirminiai jaustukai būna vieniniai ir kartojamieji: a, i, y, o, u, ū; aa, ėė, oo; aha, ėhė, oho, ohoho; ai, ei, oi, ui; aiai, eiei, ujui; ajai, ajau, ojoj; ak, ach, ek, ech; at, et, ot, ok; brrr, hmm, mm; kac kac kac; put put put; puli puli puli…

Taigi ir paprastųjų struktūra nėra visai paprasta – vieniniai ir kartojami, bet sudėtingesnės struktūros jaustukai nėra tipiški morfologinės darybos dariniai, turintys pamatiniu žodžiu besiremiančią reikšmę. Tai tik jausmo variacijų ženklai.

Antriniai jaustukai yra kilę iš sudėtingesnių emocinį atspalvį turinčių struktūrų. Jaustukais virsta žodžiai arba žodžių junginiai: sudie, dievaž, labas, laba diena.

Pirminių kartotinių jaustukų atveju apie jokią darybą kalbėti netenka. Tai tik jausmų variacijos. Antrinių jaustukų darybos samprata gerokai sudėtingesnė. Emocinį atspalvį turinčių žodžių ar žodžių junginių tikroji nominatyvinė reikšmė nyksta ir išryškėja emocinė, t.y. vienos klasės žodis virsta kitos klasės žodžiu: labas (adj.) → labas (inter.); panašiai kaip greta (sub.) → greta (adv.). Arba čia sėkmingai veikia kalbos ekonomijos dėsniai: labas vakaras → labas; panašiai kaip vairo ratas → vairas. Daugelis tyrėjų jokių antrinių jaustukų darybos požymių nemato, tačiau pateikti pavyzdžiai verčia susimąstyti. Ir tai greičiausiai lemia, kad jaustukas nėra dvipusis kalbos ženklas, neina sakinio dalimi (t.y. abejojama žodžio statusu ir todėl nematoma semantinio ryšio tarp pamatinio žodžio ir darinio), bet tada visiškai nelogiška įtraukti jaustuką į žodyną kaip atskirą žodžių klasę ir net vadinti kalbos dalimi(!).

Kad ir kaip interpretuotume emocingų žodžių ir žodžių junginių virtimą antriniais jaustukais, tai mums netrukdo paminėti keletą to virtimo atvejų:

Emocingieji kreipiniai (daiktavardžio šauksmininkai). Šie sušukimai gali būti ir gerokai pakitę, lyginant su darybos pamatu: Dieve! Dievuliau! Die! O jergutėliau! Viešpatie! Broli! Broliuk! Broleli! Brolau! Brol! Brač! Bra! Bro! Jėzusmãrija!
Be šauksmininko, kaip jaustukai vartojami ir kiti linksniai be prielinksnių ir su prielinksniais. Tai dažniausiai plūstamieji žodžiai: Perkūnas! Velniop! Po velnių! Po galų! Po velniais! Po galais! Blemba! Bliat! Kurva!
Jaustukais virsta veiksmažodžių formos: Eik, eik nepliauškus niekų! Išgrauš! Nieko negausi. Pašvilps! Gaidys kiaušinį sudės! Dovanok, atsiprašau, kad taip negražiai pasielgiau. Prašom!
Būdvardžiai ir junginiai su jais virsta jaustukais sveikinantis, linkint: sveikas, labas, laba diena, labas vakaras, labanakt, sveikas būk, viso gero, saldžių sapnų.
Jausmažodžiai arba jaustukai yra žodžių samplaikos ir sąaugos: Velniaižin! Kad tave! Tuščia jų! Še tai tau! Še tau kad nori! Sveikas būk! Šimts griebtų!
Kai kurie jaustukai kildinami iš dalelyčių: Ve! Jau sugrįžai? Ana! Taip ir pasakė. Aha, su žemaičiu turiu pasikalbėti, – prisiminė pagaliau.

Jaustukai emotikonai ir balionėliai

Aptariant raiškiuosius žodžius, nedera pamiršti ir pieštinių pasakojimų – komiksų, kurių genezė tikriausiai siekia Egipto laikus. Komiksuose esantys teksto balionėliai išsiskiria ekspresyvumu ir tiesiogiai perteikia sakytine-rašytine kalba visokias emocijas ir garsus. Štai keletas pavyzdžių:

(k) O 🤬, ir vėl pamečiau raktus!
(l) Jau tokie įkyrūs uodai šią vasarą, apie ausis tik💤!
(m) Einu miegoti 😴
(n)

Tai onomatopėjinių ištiktukų rinkinys – abejonių nekelia, kad tai užrašyti žodžiai, bet siekiant kuo tiksliau ir vaizdingiau pamėgdžioti tikrovės garsą bei priartinti prie sakytinės kalbos, specialiai parenkami šriftai ir piešinukai. O šiuolaikinės hiperteksto galimybės apskritai leidžia šiuos paveikslėlius/žodžius susieti su referentais – ekrane bakstelėjus piešinuką, galima išgirsti ir tikrą imituojamą garsą. Arba štai dar keli emotikonai – kuo tikriausi „šnekėjimo raštu“ jaustukai kartu su gestais:

Nepaisant to, kad lietuviškų komiksų istorijai jau daugiau kaip 100 metų, aišku, anglų komiksų tradicija (kartu su jaustukų bei ištiktukų raiška) smarkiai lenkia lietuviškąją ir gausa, ir kokybe. Tačiau paieška interneto platybėse leidžia pasimėgauti tokiais lietuviškais jaustukais ir ištiktukais:

turinys