Daiktavardžių daryba

žodžių daryba | būdvardžių daryba | veiksmažodžių daryba | prieveiksmių daryba

Bendroji apžvalga

Daiktavardžiams būdinga dviejų tipų daryba – sufiksacija (priesaginė) ir paradigmacija (galūninė). Tai nereiškia, kad nėra priešdėlinių daiktavardžių. Bet reikia nepamiršti, kad morfologinės darybos būdai klasifikuojami pagal darybos formantą. Todėl tiek dvišakniai dūriniai, tiek sudurtos prielinksninės konstrukcijos yra ne kas kita, o galūnių vediniai. Kita vertus, priešdėlinių daiktavardžių randasi tiek priesaginės, tiek galūninės darybos būdais iš priešdėlinių veiksmažodžių.

Daiktavardžių daryba iš prielinksninių konstrukcijų

Prielinksnis žodžio sudėtyje virsta priešdėliu (o etimologinis ryšys tarp prielinksnio ir priešdėlio akivaizdus), bet visada reikia įvertinti, ar priešdėlis yra savarankiškas darybos formantas, ar į žodį patekęs iš darybos pamato – beprotis žmogus : žmogus be proto. Aišku, vedinį čia turime būdvardį, bet pamatinė sintaksinė konstrukcija parinkta dėl geresnio suprantamumo – minimas būdvardis gali nesunkiai virsti daiktavardžiu, o realios darybos atvejais būtent taip ir nutinka (dažniausiai nė nesuvokiant, kad praleidžiamas tarpinis darybos žingsnis) – palangė : po langu, antkaklis : ant kaklo, apyrankė : apie ranką, priebutis : prie buto. Sudurtų prielinksninių konstrukcijų, kaip ir įprastų dūrinių, darybos formantas yra galūnė. Jeigu daiktavardžiui būtų būdinga grynoji priešdėlinė daryba, tai su priešdėliais galima būtų padaryti vedinius iš visų daiktavardžių, jų priešdėlinė daryba nesiskirtų nuo veiksmažodžių ir jiems nereikėtų kartu su priešdėliu dar pridėti ir galūnę. Tačiau priešdėlinių daiktavardžių daryba yra ta pati procedūra, kaip ir dūrinių: du žodžiai suspaudžiami į vieną ir įforminami tomis pačiomis galūnėmis. Jeigu prielinksnis su daiktavardžiu negali sudaryti bendresnės reikšmės prielinksninės konstrukcijos, tai jis ir neįeina į morfeminę daiktavardžio sudėtį. Pavyzdžiui, nieku būdu nesudarysime priešdėlinių daiktavardžių iš arklys, karvė, višta, gėlė, ramunė, knyga, pieštukas, raidė ir daugelio kitų. Vadinasi, priešdėlinių daiktavardžių, kaip ir kitų dūrinių, darybos pamatas ‒ sintaksinė konstrukcija, o darybos priemonė ‒ galūnė. Skirtumas tik tas, kad prielinksnis, patekęs į daiktavardžio sudėtį, savaip santykiauja su antruoju komponentu. Neįmanoma priešdėlinių daiktavardžių aprašyti pagal antrąjį dūrinio dėmenį: dūriniai iš tarnybinio ir savarankiškojo žodžio gali būti aprašyti tik pagal tarnybinių žodžių bendrąsias reikšmes. Tai priklauso nuo darybos pamatą sudarančių žodžių savitumo ir tarpusavio ryšių, o galūnė (tiek priešdėlinių daiktavardžių, tiek ir dūrinių) atlieka visiškai tą pačią darybos funkciją ‒ daro linksniuojamą žodį, susijusį sakinyje su kitais žodžiais.

Galūninės tarybos tipai

I tipo paradigmacija – stalius : stalas (iš vieno pamatinio žodžio)
IIa tipo paradigmacija – grėbliakotis : grėblio kotas (iš svarankiškų žodžių junginio)
IIb tipo paradigmacija – antkaklis : ant kaklo (iš prielinksninio junginio)

Galūnių vedinių darybos reikšmė artima priesagų darybos reikšmei, tačiau galūnių yra gerokai mažiau nei priesagų: vyriškosios giminės -as, -is, -ys, -us, -ius, moteriškosios giminės -a, -ė, -i, -is. Asmenų pavadinimai paprastai sudaro poras su galūnėmis -as/-ė, -is/-ė, -ys/-ė, -ius/-ė (kartais moteriška galūnė gali būti ir -a). Reikšmių ir funkcijų, kurias turi galūnių vediniai, irgi yra gerokai daugiau nei galūnių (be to, ne visos galūnės yra darios), todėl klasifikacija pagal galūnes iš principo netenka prasmės – klasifikuojama pagal darinių semantines grupes. Šios galūnių vedinių semantinės grupės rūšiuojamos pagal darinių pamatinių žodžių klases – daiktavardžiai galūnių vediniai daromi iš veiksmažodžių, būdvardžių ir daiktavardžių. Atkreiptinas dėmesys, kad galūninė daryba iš veiksmažodžių (ypač iš priešdėlinių) yra lydima morfonologinių reiškinių – šaknies ir priešdėlio balsių kokybine ir kiekybine kaita. Beje, pavyzdžiai rodo, kad daiktavardžiai daromi dažniausiai iš priešdėlinių veiksmažodžių, nors griežtos taisyklės, kad vienas ar kitas darybos modelis yra susijęs būtinai su priešdėliniais/nepriešdėliniais veiksmažodžiais, nėra.

Dūriniai

Dūrinio darybos pamatas yra žodžių junginys. Darybos formantas – galūnė. Tradiciškai dūriniai nagrinėjami atsižvelgiant į tai, kuri kalbos dalis eina antruoju dėmeniu, nes pirmuoju dėmeniu gali eiti įvairios kalbos dalys, o antruoju dėmeniu tik daiktavardis ir veiksmažodis. Be to, paprastai pirmasis pamato žodis apibrėžia antrąjį (būna atributo pozicijoje) – kartais pamatiniai žodžiai darinyje sukeičiami vietomis. Dažnai pamatinio žodžių junginio ir dūrinio reikšmės visiškai sutampa – tai nereiškia, kad jie ne dariniai (grėbliakotis : grėblio kotas). Tokių dūrinių funkcija – kalbos ekonomija, kitaip tariant, tai tiesiog trumpiniai. Ir tai yra jų darybos reikšmė.

Dūriniai gali būti su jungiamaisiais balsiais (grėbliakotis, vėjavaikis, galulaukė, darbymetis) ir be jų (garlaivis, juodvarnis). Jungiamuoju balsiu eina visi lietuvių kalbos balsiai. Jungiamieji balsiai kamieno reikšmei įtakos neturi, yra fakultatyvūs, todėl neturi morfemos statuso, plg.: nepraustaburnis, nepraustburnis, darbovietė, darbastalis, Naumiestis, naujamiestis.

Dūrinių galūnės: vyriškoji giminė – -is, -ys, moteriškoji giminė – -ė, -a. Kai dūriniai reiškia asmenų pavadinimus, jie gali sudaryti poras pagal giminę: skystaprotis – skystaprotė, išverstakis – išverstakė, auksakalys – auksakalė. Yra dūrinių, kurių antrojo dėmens galūnė sutampa su pamatinio žodžio galūne, todėl kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad galūnė apskritai nepakitusi: savieiga, takažolė.

Kai kurie dūriniai asmenų pavadinimai turi dar vieną įdomią ypatybę – didelis klausimas, ar tai ne sudaiktavardėję būdvardžiai (tada jų daryba aiškintina kaip paradigmacija iš sudurtinių būdvardžių):skystaprotis, išverstakis.

Priesagų vedinius galima aprašyti įvairiai, remiantis visais darybos tipo atributais – pagal darybos pamatą, pagal darybos formantą, pagal darybos reikšmę (arba mišriu būdu). Bet kuri aprašo koncepcija greičiausiai turi ir privalumų, ir trūkumų, į kuriuos čia nėra reikalo gilintis. Paprastai skirtingose gramatikos elgiamasi skirtingai (autorių nuožiūra). Atkreipkite į tai dėmesį, kai skaitysite pateiktą literatūrą. O šiuomkart einama paprasčiausiu keliu: klasifikuojama pagal darybos būdus ir tais būdais besirandančias apibendrintas darybos reikšmes.

Iš daiktavardžio, būdvardžio ir veiksmažodžio gali būti daromi asmenų, daiktų ir vietų pavadinimai priklausomai nuo to, kuriuo atžvilgiu apibūdinamas asmuo, daiktas ar vieta. Daiktavardžių deminutyvai, mėsų ir stiebų pavadinimai daromi tik iš daiktavardžių. Abstraktų vardai iš veiksmažodžių ir būdvardžių, švenčių pavadinimai iš daiktavardžių ir būdvardžių, o veiksmo rezultato pavadinimai ‒ tik iš veiksmažodžių.

Priešdėliniai daiktavardžiai

Priešdėliai į daiktavardžio kamieną patenka penkiais būdais. Pirmais trimis būdais padarytų daiktavardžių priešdėlių laikyti darybos formantu negalima (vadinasi, tai ne priešdėlinė daryba):

paradigmacija iš priešdėlinio veiksmažodžio: įlanka : įlenkti, nuolaida : nuleido;
sufiksacija iš priešdėlinio veiksmažodžio: įvestis : įvesti, išpuikėlis : išpuikti;
paradigmacija iš prielinksninės konstrukcijos: palangė : po langu, užsienis : už sienos.

Kiti du būdai yra tikroji daiktavardžių prefiksacija, tiesa, labai negausi:

su priešdėliu ne-: nelaimė, nedarbas;
su tarptautiniais priešdėliais: kontrpuolimas, antikūnas, mikrobanga (būtent pastarieji du pavyzdžiai atskleidžia skirtį tarp prefiksacijos ir antrojo tipo paradigmacijos: *antikūnis, *mikrobangė – galūnės kitimas rodytų dūrinio pamate esant prielinksnio konstrukciją, bet taip iš tiesų nėra. Kai visas žodis yra tarptautinis, neaišku, ar tai lietuvių kalbos daryba, ar skolinys su formantu: viceadmirolas – admirolas, arkivyskupas – vyskupas).

Priešdėliniai daiktavardžiai, kurie remiasi prielinksnine konstrukcija (po langu, be galvos), tik pagal galūnės vaidmenį panašūs į tuos, kurie remiasi dviejų savarankiškų žodžių sintaksiniu junginiu (grėblio kotas). Tokių daiktavardžių (palangė, begalvis) viduje dėmenų santykis visiškai kitoks – nėra dvišakniams dūriniams būdingų komponentų tarpusavio santykių. (Žinoma, jei darinio ir pamatinio junginio reikšmės visiškai sutampa, apie jų skirtingus santykius kalbėti beprasmiška: nulūžo grėbliakotis : nulūžo grėblio kotas.) Prielinksnis, neturėdamas leksinės reikšmės (tik funkciją), patekęs į žodį praranda savarankiškos šaknies statusą ir virsta priešdėliu – reikšmių laukas arba lieka susijęs su prielinksninės konstrukcijos valdančiu žodžiu, arba nuo jo atitrūkęs įgyja naują leksinę reikšmę. Ir čia (užbėgant į priekį) verta paliesti būdvardžių paradigmaciją iš prielinksninės konstrukcijos ir jos santykį su daiktavardžio paradigmacija iš prielinksninės konstrukcijos: žmogus be proto → beprotis žmogus → beprotis; vieta po langu → palangė vieta → palangė. Tokia darybos eilė nuo prielinksninės konstrukcijos iki daiktavardžio per būdvardį istoriškai jau yra gerokai pairusi – dalis daiktavardžių nebeįsivaizduojami kaip būdvardžiai (panosė : po nosimi, užduris : už durų), bet kada nors buvus tokią eilę analizuojant reikia turėti galvoje.

O šiaip šiuos darinius (beprotis, palangė), tradiciškai vadinamus priešdėliniais daiktavardžiais, reikėtų vadinti dūriniais (praplečiant tradicinę dūrinio sąvoką), nes pagrindinė darybos priemonė yra ne priešdėlis, o galūnė. Darybos pamatu eina ne vienas žodis, o tarnybinio ir savarankiško žodžio (daiktavardžio linksnio) konstrukcija. Taigi čia turime ne priešdėlinę daiktavardžių darybą, o tik daiktavardžius, kurių morfologinėje sudėtyje yra priešdėlis, atsiradęs sudūrimo procese iš tarnybinės kalbos dalies ‒ prielinksnio. Tai IIb tipo paradigmacija. Šio tipo dariniai (kaip ir kiti dūriniai) įgyja galūnes: vyriškosios giminės – -is, -ys, moteriškosios giminės – -ė. Asmenų pavadinimai su tomis pačiomis galūnėmis sudaro abiejų giminių poras.

Daiktavardžių sufiksacija

Deminutyvai:

priesagų -elis, -elė, -ėlis, -ėlė, -iukas, -iukė, -utis, -utė, -ytis, -ytė, -ulis, -ulė, -užis, -užė, -iūkštis, -iūkštė, -okšnis vediniai iš daiktavardžių: kalnelis, saulelė, senelė, -dobilėlis, nugarėlė, šuniukas, varniukė, kiškutis, pievutė, brolytis, mergytė, žmogulis, gegulė, bernùžis, saulùžė, žvėriūkštis, mergiūkštė, upokšnis, ledokšnis ir kt. Deminutyvinių priesagų lietuvių kalboje yra apie 70; deminutyvinės priesagos yra modifikacinės – tai reiškia, kad kiekviena priesaga rodo vis kitą mažybinės reikšmės atspalvį, todėl iš vieno žodžio galima prisidaryti vedinių su įvairiomis priesagomis, ir kad daryba galimà tik iš daiktavardžių: vaikelis, vaikiukas, vaikeliukas, vaikytis, vaikiūkštis, vaikelytis, vaikeliokas, vaikiokas, vaikėzas, vaikužis, vaikutis… Priesagų gausa nerodo jų dažno vartojamo, mat deminutyvai yra smarkiai stilistiškai konotuoti, išskyrus mokslinę kalbą, kur deminutyvai yra ir labai patogūs, ir dažni. Deminutyvai nėra vien mažumo ir švelnumo žodžiai, tai ir menkumo, nedidelės vertės reiškimo žodžiai: Dar kokį lituką pridėk. Vargas, kai trūksta pinigėlių. Dar reikėtų ir sąskaitėlę išrašyti. Vištele, tu, vištele…
- Deminutyvai terminologijoje yra labai svarbūs – su deminutyvinėmis priesagomis terminai daromi be jokių stilistinių apribojimų, ypač kai jų termininė reikšmė dera ir su sąlyginiu nedidumu. Todėl tokie deminutyvai stilistiškai yra neutralūs ir žymi sąlygiškai mažus daiktus: liemenėlė, nugarėlė, lustelis, kaušelis. Kiek kitokios darybos yra daiktų pagal atliekamą veiksmą (įrankių ir prietaisų) pavadinimai iš veiksmažodžių su priesaga -tukas: smeigtukas, plaktukas, kištukas, jungtukas, degtukas. Šiuo atveju tarp pamatinio žodžio ir darinio yra ne modifikacinis, o transpozicinis ryšys (dariniai iš veiksmažodžių), kuris deminutyvams šiaip yra nebūdingas. Todėl nežinia, kaip iš tiesų vertinti tokį darybos reiškinį: ar kaip periferinį (išimtinį) darybos reiškinį, ar kaip kokią nors diachroninių darybos reiškinių liekaną, ar priesagos –tukas apskritai nelaikyti priesagos –ukasvariantu – gal tai visai ne deminutyvinė priesaga, o tik labai panaši savo struktūra. Juk yra labai daug panašių ar net vienodų priesagų, bet priklausančių skirtingiems darybos tipams.

Abstraktų pavadinimai:

priesagų -umas, -uma, -enybė, ybė -ulys, -atvė, -atis, -ovė vediniai iš būdvardžių: aukštybė, didybė, kantrybė, puikybė; brangenybė, keistenybė, garsenybė, retenybė; aukštuma, lyguma, sausuma; gerovė, naujovė, senovė; graudulys, nuobodulys, šleikštulys; amžinatvė, jaunatvė, senatvė, vienatvė; pilnatis, senatis. Reguliarumu išsiskiria priesagos -umas vediniai – abstraktai daromi iš visų laipsniuojamų būdvardžių. Yra keletas vedinių iš kokybinę reikšmę turinčių daiktavardžių, skaitvardžių, prieveiksmių: invalidumas, pirmumas, daugumas. Taip pat ir priesagos -ybė vedinių esama iš kitų kalbos dalių: vienybė, trejybė, daugybė;
priesagų -imas/-ymas, -tis, -esys, -smas, -ulys, -yba, -tynės, -sena vediniai iš veiksmažodžių: augimas, rašymas, būtis, įvestis, išvestis, lemtis, tremtis, trintis, žūtis; bildesys, ilgesys, šnaresys; gausmas, veiksmas, džiaugsmas; dusulys, kosulys, žiovulys; rašyba, statyba, varžybos; eitynės, lenktynės, muštynės; eisena, galvosena, laikysena, rašysena.
- Šioje darinių grupėje išsiskiria priesagos -imas/-ymas vediniai. Dariniai (augimas, ėjimas, galvojimas, rašymas) nuo pamatinių žodžių skiriasi tik priklausymu kitai kalbos daliai – ryšys tarp pamatinio žodžio ir vedinio transpozicinis. Kai kurie šių daiktavardžių gali papildomai leksikalizuotis ir įgyti konkrečia reikšmę, pvz.: skelbimas ne tik veiksmas, bet ir „popieriaus lakštas, kuriame kas skelbiama“, kalėjimas ne tik „sėdėjimo kalėjime procesas“, bet ir „pastatas, kur sėdima, kalima“. Ši priesaga išsiskiria reguliarumu – jis vos ne gramatinis, visi veiksmažodžiai gali turėti šios priesagos vedinį. Žodynuose -imas/-ymas reguliarūs vediniai nė nekeliami kaip antraštiniai (kitaip nei kiti dariniai) – jų pavyzdžiai teikiami pamatinio žodžio straipsnelyje.

Asmenų pavadinimai:

pagal profesiją ar dirbamą darbą – priesagų -ininkas/-ininkė vediniai iš daiktavardžių: darbininkas, durininkas, bitininkas, smuikininkas, varpininkas, šeimininkas;
pagal kilimo ar gyvenamąją vietą – priesagų -ietis/-ietė, -iškis/-iškė, -ėnas/-ėnė, -ininkas/-ininkė, -onas/-onė vediniai iš daiktavardžių: vilnietis, kaunietis, vilniškis, kauniškis, varėniškis, alytiškis, daugiškis; anykštėnas, kupiškėnas, rokiškėnas, švendubrėnas, lietuvininkas, nidininkas, salakonas;
pagal šeiminę padėtį moterims pavadinti – priesagų -ienė, -uvienė, -aitė, -ytė, -utė, -iūtė vediniai iš daikatavardžių: Daukšienė, Jonaitienė, Sutkuvienė, Sutkienė, Valiuvienė, Valienė; Daukšaitė, Jokubauskaitė, Platūkytė, Račkytė, Šarkutė, Venckutė, Balčiūtė, Šalčiūtė.
- Pagal tą patį modelį daromi kai kurie bendriniai daiktavardžiai: kalvienė, brolienė, uošvienė, dėdienė, sargienė, karalienė. Taip žymimos vyrų žmonos, tik sargienė ir karalienė gali būti ne žmona, o tiesiog einanti tokias pareigas. Buitinėje kalboje priklausymą šeimai žymi ir vyriškųjų pavardžių mažybinės formos: Jonaitukas ‘Jonaičių sūnus’, Šidlauskiukas ‘Šidlauskų sūnus’;
pagal turimą ypatybę – priesagų -uolis/-uolė, -ūnas/-ūnė, -okas/-okė -eiva, -ininkas/-ininkė vediniai iš būdvardžių: gudruolis, -ė, gražuolis, -ė, jaunuolis, -ė; ėdrūnas, -ė, plėšrūnas, -ė, žymūnas, -ė; naujokas, -ė; gudreiva, šventeiva; blaivininkas, -ė, privatininkas, -ė;
pagal atliekamą veiksmą – priesagų -tojas/-toja, -ėjas/-ėja, -ikas/-ikė, -ovas/-ovė, -ėlis/-ėlė, -alius/-alė vediniai iš veiksmažodžių: gydytojas, mokytojas, rašytojas; audėjas, siuvėjas; krovikas, nešikas, lupikas; ieškovas, skaitovas, žiūrovas; atvykėlis, išpuikėlis, parsidavėlis; snaudalius, sirgalius, miegalius.

Gyvūnų pavadinimai:

priesagos -inas vediniai iš daiktavardžių: avinas, antinas, žąsinas, katinas, lapinas. Matome, kad šis modelis pritaikytas vyriškosios giminės formoms daryti iš moteriškosios. Tai įsidėmėtina, nes paprastai moteriškosios giminės formos iš vyriškųjų daromos paradigmacijos būdu: briedė : briedis, vilkė : vilkas.
priesagų -tukas, -uolė vediniai iš veiksmažodžių: kirstukas, barškuolė.

Daiktų pavadinimai:

pagal medžiagą ir paskirtį – priesagų -inė, -ienė, -ainis vediniai iš daiktavardžių: skardinė, stiklinė, peleninė, rašalinė, duoninė; kiaušinienė, duonienė, lapienė, kopūstienė; tešlainis. Dalis šių darinių gali būti būdvardžiai arba padaryti iš būdvardžių paradigmacijos būdu (plg. stiklinė taurė).
pagal turimą ypatybę ir paskirtį – priesagų -inis, -inė, -ainis, -ukas, -ukė vediniai iš būdvardžių: skersinis, šaltinis, palaidinė; saldainis, riestainis, apskritainis, apatinukas, rudukė. Kai kurie iš šių vedinių gali būti pirmiausiai padaryti kaip būdvardžiai, antruoju darybos žingsniu perkeliami į daiktavardžio klasę: megztinis drabužis ir megztinis; skersinis strypas ir skersinis, įstrižainė linija ir įstrižainė.
pagal atliekamą veiksmą ir paskirtį – priesagų -tuvas, -iklis, -tas, -tukas, -tuvė, -ynė, -eklis, -klas, -tė, -klė, -stis, -ta, -tuvis vediniai iš veiksmažodžių: durtuvas, galąstuvas, kastuvas, lėktuvas, mestuvai, mintuvai, muštuvai; jungiklis, degiklis, laikiklis; gaubtas, grąžtas, lieptas, saitas; čiulptukas, degtukas, teptukas; brauktuvė, keptuvė, sėtuvė; laidynė, sėdynė, sūpynės; žarsteklis, žymeklis; arklas, ginklas, irklas, pjūklas; mazgotė, kirčiuotė, klijuotė, liniuotė, skaičiuotė; matuoklė, švytuoklė, vėduoklė; ramstis, tvarstis; lakta, šluota, vanta; koštuvis, prikaistuvis. Yra ir daugiau, bet mažesnio darumo šio darybos modelio priesagų.
- Lietuvių kalboje aiškiai skiriasi asmenų (veikėjų) ir daiktų (veiksmo įrankių) pavadinimų priesagos. Kitose kalbose tokio skirtumo gali ir nebūti. Todėl tarptautiniai žodžiai su ta pačia priesaga reiškia ir veikėjus (agitatorius, organizatorius), ir prietaisus ( akumuliatorius, kondensatorius, transformatorius, vibratorius), ir abu kartu (konstruktorius).

Vietų pavadinimai:

priesagų -ynas, -ynė, -inė, -iena, -idė, -ija, -udė vediniai iš daiktavardžių: beržynas, dilgėlynas, dilgėlynė, grybynas, žemuogynas, bitynas; ligoninė, malkinė, plytinė, vaistinė; antidė, avidė, mėšlidė, žvakidė;
- nupjautų ar nukastų žemės ūkio kultūrų laukas – priesagos -iena vediniai iš daiktavardžių: avižiena, bulviena, rugiena, kvietiena, liniena, aguoniena.
- asmens valdoma, prižiūrima vieta, administracinis vienetas – priesagos -ija vediniai iš daiktavardžių: eigulija, girininkija, vyskupija. Panašią reikšmę turi tarptautiniai žodžiai su svetimomis priesagomis –atas, -ūra: dekanatas, rektoratas, notariatas, sekretoriatas; komendantūra, prefektūra, prezidentūra ir kt.
priesagų -uma, -ovė, -ymė vediniai iš būdvardžių: erdvuma, kiauruma, lyguma, plokštuma, žemuma, dykuma, smailuma, toluma, klampuma; tvirtovė, šventovė; kiaurymė Priesagos -uma vediniai yra darybos homonimai su atitinkamais abstrakčiaisiais daiktavardžiais.
priesagų -ykla, -ynė, -tuvė, -lys, -lis, -einė, -imys, -imis, -vė vediniai iš veiksmažodžių: čiuožykla, džiovykla, kirpykla, kepykla, mokykla, siuvykla, skalbykla, skaitykla; landynė, maudynė; krautuvė, dirbtuvė, parduotuvė; padėlys, sandėlis; buveinė; paplūdimys; kalvė.

Veiksmo rezultatų pavadinimai:

priesagų -inys, -alas, -muo, -ena, -ulys, -tas, -ana, -snis, -slas, -eklas, -ula, -tė vediniai iš veiksmažodžių: brėžinys, junginys, kepinys, rašinys, sviedinys, taikinys; viralas, rašalas, tirpalas, rūkalai; dalmuo, juosmuo, rašmuo, vaidmuo; aižena, duženos, lupenos, griuvenos; skaudulys, kritulys, krituliai; pluoštas, raštas, žlugtas; dargana, liekana, palūkanos; dribsnis, skirsnis, sieksnis; krėslas, mėšlas; audeklas; skaidula; klostė.

Stiebų pavadinimai:

priesagų -ojas, -ienojas, -ojys vediniai iš daiktavardžių: agurkienojas, bulvienojas, rugienojas, rugojys, aguonojas, pupojas, pupojys, žirnojas, žirnojys.

Mėsų pavadinimai:

priesagos -iena vediniai iš daiktavardžių: arkliena, aviena, jautiena, kiauliena, triušiena, žąsiena, vištiena, briediena, šerniena, žvėriena.
- Nepaisant literatūroje esančio šio modelio darybos ribojimų (pvz., kartais nerekomenduojama vartoti žuviena, ešeriena), šis darybos modelis yra labai darus – „Lietuvių kalbos žodyne“ esama per pusantro šimto pavyzdžių: žuviena, ešeriena, žiurkiena, ėriukiena, ėraitiena, aveliena, gyvatiena, balandiena, ežiena, žmogiena ir t.t. Todėl daraus modelio galimybių neišnaudojimas yra labai keistas. Šios priesagos vediniai labai patogūs pastaruoju metu į mūsų buitį vis dažniau atklystantiems egzotizmams: krokodiliena, strutiena, varliena, krevetiena, banginiena, o kokia nors žuviena puikiai pakeistų žuvies filė. Prie mėsos pavadinimų dar šliejasi keletas kitokios darybos ir reikšmės žodžių, mokslo terminų: skerdiena, šviežiena, šaltiena, laikraštiena, mediena, ląsteliena, grybiena, uoliena.

Kuopų pavadinimai:

reiškiantys daiktų visumą – priesagų -ija, -ynas, -iava vediniai iš daiktavardžių: brolija, ponija, lapija; raidynas, raumenynas, žarnynas; šuniava; velniava. Tarptautiniai šios reikšmės žodžiai: advokatūra, klaviatūra, kubatūra, muskulatūra; admiralitetas, generalitetas.
priesagų -uomenė, -imas vediniai iš būdvardžių: aukštuomenė, diduomenė, bendruomenė, jaunuomenė, visuomenė (iš įvardžio); jaunimas, senimas.

Švenčių pavadinimai:

priesagos -inė(s) vediniai iš daiktavardžių: Jurginės, Petrinės, Joninės, Vėlinės, Žolinės, Žolinė.
priesagų -tuvės, -ynos, -ynė, -tai vediniai iš veiksmažodžių: (pa)baigtuvės, budėtuvės, jungtuvės, išleistuvės, sutiktuvės, (su)tuoktuvės, laidotuvės, vestuvės; krištynos, pakasynos; budynė; gėrynė, atgrąžtai, sugrąžtai.

Daiktavardžių paradigmacija

I tipo paradigmacija

Abstraktų pavadinimai:

iš veiksmažodžių: apyvarta, apklausa, išpirka, ištuoka, nuojauta, pagalba; malda, kančia, liuoba; atlydys, atkirtis, įtūžis, poelgis, išpuolis; dūžis, kiūtis, spjūvis, šūvis; skundas, juokas, siutas, išmonė, išgalės, pergalė, lakius, stygius.
iš būdvardžių: blogis, gėris, greitis, grožis, juodis, kietis, skonis, šaltis; rimtis, sotis; drąsa, gausa, narsa, svarba, švara; kaltė, vertė, godas. Prie būdvardinių -is vedinių šliejasi kiekis, daugis. Šių daiktavardžių reikšmė labai artima priesagos -umas vediniams.

Asmenų pavadinimai:

pagal amatą ar nuolatinį darbą iš daiktavardžių: katilius, kubilius, kurpius, račius, stalius. Tai išnykę vyrų amatai (išskyrus stalių), bet jie gali labai tikti pasidaryti ir naujųjų amatų pavadinimams, juoba kad ir moteriškos galūnės prie šių vedinių tinka. Iš šių amatų pavadinimų kilo pavardės Kubilius, Katilius ir kt.;
pagal ryškų neigiamą požymį iš daiktavardžių: blusius, milčius, pelenius, seilius, snarglius, utėlius, kuprius, barzdžius. Tai menkinamosios reikšmės vediniai;
pagal priklausymą tautai,genčiai, administraciniam vienetui iš daiktavardžių: lietuvis, latvis, kuršis, jotvingis, šeduvis, linkuvis, sūduvis;
nepriesaginės moterų pavardės iš daiktavardžių: Daujotė, Balikonė, Juodvalkė, Zvonkė, Aleksandrovė;
pagal būdingą ypatybę (dažniausiai neigiamą) iš būdvardžių: klibis, kvailys, žlibis, žvairys, balčius, basius, nuobodžius;
pagal atliekamą veiksmą iš veiksmažodžių: išgama, išpera, neūžauga, nenuorama, užuomarša; drimba, kamša, vambra; prielipas, prievaizdas, sargas, saugas; knakis, neregys, plepys, šiuris, dilius, snudžius, seilius, zaunius, žynys. Atkreiptinas dėmesys, kad asmenų pavadinimai su galūne -a yra substantiva communia ir menkinamosios reikšmės. Tarp kitų galūnių vedinių irgi dominuoja menkinamosios reikšmės asmenų pavadinimai.

Gyvūnų pavadinimai

pagal būdingąją savybę iš būdvardžių: baltis, bėris, juodis, keršis, margis, rudis, šyvis (pagal plauko spalvą); žvairys, šleivys, žlibis, baužis. Gyvūnų pavadinimai pagal plauko spalvą menkinamosios reikšmės neturi. Ji atsiranda vadinant pagal neigiamai vertinamą ypatybę. Atkreiptinas dėmesys, kad gyvūnų pavadinimų menkinamasis atspalvis kur kas mažesnis, nei pagal atitinkamas ypatybes vadinant žmogų;
iš daiktavardžių: briedė, elnė, liūtė; gaurys, kuodis, kupris, šlakys, dumblis, pienė, vandenė.

Veiksmo rezultatų pavadinimai:

iš veiksmažodžių: išvarža, krūva, tvora; atliekos, išspaudos, pakulos; įdaras, įkaitas, nuometas, nuorašas; graužas, laužas, raizgas; atspindys, įlinkis, įmygis, nuopuolis, nuotykis, uždarbis; brydė, pynė, riekė, pramonė; skyrius.

Įrankių, veikimo priemonių pavadinimai:

iš veiksmažodžių: apavas, pakalas, pakabas, pakaba, sankabas, sankaba, užvožas; jungas, smaigas, spaudas; paspira, užtvara, užtvaras, užtvanka; užvarstis, uždoris, ryšys, stabdys.

Vietų pavadinimai:

iš veiksmažodžių: įlanda, prieglauda, prieplauka; nuolydis, užutėkis, guolis, migis, atabradas, nuotakas, pervalkas;
iš būdvardžių gylė, nuošalė, plynė.

Vėjų pavadinimai

iš daiktavardžių: pietys, rytys, šiaurys, vakaris.

IIa tipo paradigmacija

Daiktavardis + daiktavardis:

Pirmoji žodžio dalis apibrėžia antrąją pagal:
paskirtį: arbatžolės, kiemsargis, maistpinigiai, pasagvinė;
priklausymą: avikailis, dalgiakotis, gandralizdis;
vietą: alksniabudė, šilauogė, takažolė;
panašumą: dantiraštis, kyliaraštis, kardžuvė;
medžiagą: eglitvorė, kaliadruskė, ledkalnis, vaisvynis;
laiką: naktipiečiai, savaitraštis, vasarnamis.
Labai mažai šio tipo dūrinių, kurių antrasis dėmuo nusakytų pirmąjį (pamatinio junginio nariai dūrinyje sukeičiami vietomis): galumaišis : maišo galas, galugalvis : galvos galas.
Būdvardis/veiksmažodis(dalyvis) + daiktavardis:
bendrabutis, storgalys, greitkelis, baltakė, šaltanosiai – daiktų ir reiškinių pavadinimai;
senbernis, skystaprotis, bukagalvis; apskretkulnis, išverstakis, skeltanagis, nuleistapetis, atlėpausis, nepraustaburnis – asmenų pavadinimai.

Skaitvardis + daiktavardis:

tritomis, trigrašis, vienkiemis, devyngalvis – paprastai šių dūrinių reikšmė nesiskiria nuo pamatinių junginių reikšmės, bet neretai reikšmė ir nutolsta: dviratis tai ne du ratai, triausė ‘žieminė kepurė’, o ir šimtakojis neturi šimto kojų.

Prieveiksmis + daiktavardis:

aplinkkelis, puiaukelė, pusiaužiemis, gretasienis, daugtaškis.

Įvardis + daiktavardis.

savimeilė, savidrausmė, savamokslis, savadarbis, kitakilmis, kitatautis, savieiga, savikritika, saviveikla.

Daiktavardis + veiksmažodis:

auksakalys, kaminkrėtys, šienpjovys, badmirys, juokdarys, kraitvežys, akiplėša, naktibalda – asmenų pavadinimai;
dujotiekis, dūmtraukis, kelrodis, laikrodis, galvosūkis, mėšlavežis, saulėtekis, saulėgrąža, akistata, žemėvalda, kalbotyra – daiktų ir reiškinių pavadinimai.

Skaitvardis + veiksmažodis

dvikinkis, vienkinkis, viensėdis, pirmagimis; dvisėda, vienaskaita, dviskaita.

Įvardis + veiksmažodis

savižudis, kitatautis, kitatikis, savimyla – asmenų pavadinimai;
savivartis, savivartė, saviaukla, savigarba, savigyna, savišalpa, savijauta – daiktų ir reiškinių pavadinimai.

Prieveiksmis + veiksmažodis:

gražbylys, naujakurys, aiškiaregys, garsiakalbis, čiabuvis – asmenų pavadinimai;
kiaurapūtis, skerstraukis; šlapdriba, plikšala, pusiausvyra, daugiskaita, naujadaras – daiktų ir reiškinių pavadinimai.

IIb tipo paradigmacija

Vietos ar su vieta susijusių dalykų pavadinimai:

palovis, pasienis, panosė; podirvis, poakis, paakys, požievis, užduris, užkrosnis, užribis, užsienis; antkapis, antpetis, apykaklė, apyrankė, apyvarpė, įvartis; antausis, prieangis.

Laiko pavadinimai:

parytys, priešaušris, priešpiečiai, apypietė, apyvakarė, pavakarė, pavakarys, išnakčiai, išvakarės. Kai kurių laiko reikšmę turinčių priešdėlinių daiktavardžių reikšmė aiškiai susijusi su atitinkamų prielinksninių konstrukcijų reikšme, o kai kurių – nutolusi. Bendra šiems priešdėliniams daiktavardžiams yra ne tik priešdėlio, bet ir viso kamieno (šaknies) laiko reikšmė.

Asmenų pavadinimai:

bedalis, begėdis, bedarbis, belaisvis, bežemis – asmuo, kuriam trūksta to, kas pasakyta prielinksninės konstrukcijos kilmininku (aišku, jei šie daiktavardžiai nėra padaryti iš priešdėlinių būdvardžių);
patėvis, pamotė, podukra, povaikis, išdukterė, įnamis.

Mažesnio masto dalykų pavadinimai:

pameistrys, pakomisijys, pakomitetis, patarmė, pogrupis, porūšis, poskyris, pošeimis.

Daiktavardėjimas

Paprastai daiktavardėja būdvardžiai ir būdvardinę reikšmę turintys dalyviai, kai jų reiškiama ypatybė yra labai svarbi, esminė. Reikia skirti tikrą daiktavardėjimą nuo daiktavardinės vartosenos. Daiktavardžio pozicijose (veiksnio ir papildinio) gali atsidurti daugelis būdvardžių, bet nuo to jie nevirsta daiktavardžiais: Aklas aklą netoli tenuves. Bepigu plikam peštis, turtingam vogt, o senam meluot. Pastarajame sakinyje būdvardžiai plikas, turtingas, senas vis tiek yra būdvardžiai, nes numanomas greta jų ir daiktavardis žmogus, bet visai kas kita jaunasis, jaunoji. Šiuo atveju jaunasis „jaunikis“, o jaunoji „nuotaka“. Plg. dar kitus daiktavardžius, kilusius iš ypatybę reiškiančių žodžių: stiklinė, peleninė, rašalinė; miegamasis, valgomasis, nelabasis, kuliamoji, greitoji.

Daiktavardėjimas ir funkcinė (sintaksinė) daiktavardžių daryba iš esmės yra tas pats: stiklinė (sub) : stiklinė (adj). Panašiai elgiasi ir angliška daryba, vadinama conversion: to book (verb) : a book (sub). Bet tokia daiktavardėjimo samprata, atrodo, yra gerokai supaprastinta. Ji visiškai tinka anglų kalbai, kurioje pagrindinis kalbos dalių rodiklis yra funkcija sakinyje, o jį negausiai papildo kalbos dalims būdingi darybiniai rodikliai. Lietuvių kalbose kiekviena savarankiška kalbos dalis turi savo rodiklius žodžio struktūroje – daiktavardis turi savitą galūnę (paradigmą), kuri šiaip skiriasi nuo būdvardžio galūnės (paradigmos). Dėl linksniuočių panašėjimo procesų, derinamojo žodžio paradigmų mišimo su derinimo davikliu kai kurias paradigmas šiandien sunkiai beatskiriame vieną nuo kitos. Pavyzdžiui, daiktavardžio ir būdvardžio moteriškosios giminės ė kamieno paradigmos visiškai sutapusios: laukinė katė. Todėl stiklinė (sub) : stiklinė (adj) atvejis mums atrodo visiškai paprastas ir sutampantis su anglišku to book : a book. Bet įdėmesnis žvilgsnis nesunkiai leidžia pastebėti pavyzdžius, kur tos galūnės dar nėra visiškai sutapusios: miškiniui (sub.) : miškiniam (adj.) – iš čia juk visiškai tas pats kaip ir stiklinėsatveju, tik kitos kaitymo paradigmos žodžiai. Šis subtilus skirtumas (miškiniui : miškiniam) visiškai paneigia paklydimą, kad lietuvių kalboje įmanoma permesti savarankiškų kalbos dalių žodžius iš vienos klasės į kitą be jokių morfologinių veiksmų – jei būdvardis ar dalyvis persikrausto į daiktavardžio klasę, mažiausiai kas su juo nutinka – tai būdvardžio ar dalyvio paradigma pakeičiama į daiktavardžio paradigmą. Ir tai jau yra ne kažkoks daiktavardėjimas, o paradigmacija – galūninė daryba. Kodėl nešnekame veiksmažodžio daiktavardėjimą? Dėl labai paprastos priežasties – veiksmažodžio kaitymo paradigmos taip skiriasi nuo vardažodžio, kad jokių šansų supainioti (sutapatinti, nejučia sukeisti) tas paradigmas nėra. O juk lygiai tokie patys „daiktavardėjimo“ procesai iš tiesų vyksta: ėjimas : ėjo, gerumas : geras – čia pamatiniai žodžiai nuo darinių skiriasi tik kalbos dalimi.Taigi, stiklinė : stiklinė, miškinis : miškinis, ėjimas : ėjo, gerumas : geras yra vieno tipo reiškinys – žodžio perkėlimas iš vienos klasės į kitą (į daiktavardžio), tik pasirenkamos skirtingos morfologinės priemonės: paradigmacija ir sufiksacija. Ar įmanoma angliškos konversijos tipo kaita (perkėlimas iš vienos klasės į kita nenaudojant morfologinių priemonių) lietuvių kalboje? Taip, ir tai gali vykti su nekaitomosiomis žodžių klasėmis – tai žodžių virtimas prieveiksmiais, dalelytėmis, prielinksniais ir pan.: lygi greta (sub) – ėjo greta (adv) – ėjo greta manęs (praep). Dominuoja prieveiksmėjimo atvejai, matyt, todėl, kad tai nors ir nekaitoma, bet vis dėlto savarankiška kalbos dalis. Virtimas dalelytėmis, prielinksniais, jungtukais yra ribotas, nes šios žodžių klasės labai uždaros.

žodžių daryba | būdvardžių daryba | veiksmažodžių daryba | prieveiksmių daryba

turinys